- rėtelis
- rėtẽlis sm. (2) 1. Pnd, Šmn, Tršk pintinė; į ją telpantis kiekis: Žiemos ilgais vakarais vyrai pančius suka, rėteliùs pina, kad vasarą nereikėtų Kp. Bulbiakasiui reiks naujų rėtẽlių Sb. Su pyvesiniais (iš Pyvesos pakrančių žilvičių) rėtẽliais atsinešėm bulbų Kp. Nuėjom šiandiej su Aldonia miškan, tai du didžiausiu rėteliù grybų atanešėm Skp. Karnas vyžoms pinti, rėteliams, balaninėms daryti plėšia nuo liepos medžio išilgai kamieno iki pat medžio šerdies rš. Prieinu – mama kniūpso an rėteliùko uogų Sb. ^ Durnam ir rėteliu zvanija Kp. 2. NdŽ bitininko tinklelis: Bičių rėtelis Klp.
Dictionary of the Lithuanian Language.